Takūs kūnai 1/5. Žmonės ir nežmonės

Menininkai:
Tomas Daukša, Goda Palekaitė ir Adrijana Gvozdenović
Kūriniai:
Laimės švieselės
Tomas Daukša
Šviesos instaliacija
Bebrų apgraužta mediena, virvelės, lemputės. 2021 m.
Antropomorfinės bėdos
Goda Palekaitė ir Adrijana Gvozdenović
Bendradarbiaujant su Teresa Cos (vaizdo ir garso montažas)
Video, 18 min. Žanras: siaubo. 2021 m.
Ar galime suprasti gyvūnus? Kokiomis sąlygomis gali vykti ar nevykti kūrybingas ar tvarus bendradarbiavimas su nežmoniškais veikėjais? Kaip atsiskleidžia antropomorfizmo arba žmogaus bruožų priskyrimo gamtai problematika? Pirmajame parodų cikle su šiais klausimais skirtingai susiduria dvi instaliacijos.
Tomo Daukšos šviesos instaliacija Laimės švieselės yra, iš pirmo žvilgsnio, neįpareigojantis, linksmas ir žaismingas vaizduojamąjį meną ir dizainą apjungiantis projektas. Juo menininkas kelia itin aktualų klausimą, ar vaisingos ir realios yra mūsų tvaraus gyvenimo pastangos.
Šviesos instaliacija sukurta panaudojant miške rastus bebrų apgraužtus pagalius. Pastarieji surišti suyrančiomis augalinio pluošto virvelėmis. Menininkas naudoja primityvią rišimo techniką, dažnai sutinkamą amatuose. Pagalių viršuje įtaisytos sunkiai perdirbamos LED disko lemputės tarsi nuneigia autoriaus dėtas pastangas sukurti tvarų kūrinį. LED lemputės dar visai neseniai buvo brangi ir tik retiems įperkama bei prieinama inovacija, tačiau ilgainiui ši naujovė tapo įprasta, kasdien – ji tapo bene pagrindiniu šių laikų šviesos šaltiniu.
Godos Palekaitės ir Adrijanos Gvozdenović video Antropomorfinės bėdos kalba apie žmogaus ir gyvūno susidūrimą. Susidūrę gyvūno ir žmogaus žvilgsniai yra pasmerkti tarpusavio nesupratimui, nes jie vienas kitą atpažįsta tik kaip kitą – svetimą, jei ne iš baimės, tuomet iš noro pažaboti. Žymioje 1977 m. esė Kodėl stebėti gyvūnus, John Berger mums primena, kad gyvūną įmanoma prijaukinti, pagauti, nužudyti ar suvalgyti, tačiau niekada neįmanoma suprasti. Yra teorija, teigianti, kad kalba pirmiausia išsivystė tam, kad apibūdintų žmogaus ir gyvūno santykius; panašiai kaip ir menas – pirmieji uolų piešiniai vaizdavo gyvūnus. Jų tylėjimas, bendros kalbos nebuvimas lėmė žmogaus ir gyvūno atstumą ir atskirtį. Arba, kaip kitose kultūrose buvo manoma – jog būtent žmonėms trūksta gebėjimo kalbėtis su gyvūnais ir todėl tie, kurie šį gebėjimą turėjo, buvo laikomi išskirtiniais – kaip Orfėjas, šnekėdavęs su gyvūnais jų kalbomis.
Šis filmas – tai menininkių susidūrimas su mirusiais ir gyvais gyvūnais bei augalais, kaip tam tikra kontempliacijos forma, kur kamera veikia kaip „nesusikalbėjimo prarajos“ veidrodis. Antropomorfinės, antropocentrinės, antropofilinės bėdos – tai mūsų visų, žmonių ir nežmonių bėdos, kurias šis projektas siūlo permąstyti. Kas yra ir kas galėtų būti žmogiška ir nežmogiška? Ir kaip, mąstant per plotmes ir ryšius, galėtų atrodyti politiniai ir istoriniai jų santykiai?
Filmas sukurtas kaip projekto Antropomorfinės bėdos (Anthropomorphic Trouble) dalis, kurį britų šiuolaikinio meno organizacijos „Arts Catalyst“ kvietimu inicijavo Goda Palekaitė, vėliau pasikvietusi prisijungti Juodkalnijos menininkę Adrijaną Gvozdenović. Pasitelkdamos Žemę kaip istorinį ir diskursyvų kūną, besimokydamos iš kosmologijų ir ekologijų, projekto autorės kuria asociatyvaus mąstymo peizažą ir siūlo naują kritišką požiūrį, jungiantį ekologines problemas, geologinius procesus, skirtingas laiko sąvokas, bei sudėtingą ryšį tarp Žemės ir jos gyventojų. Besidalindamos tyrimų, 2019-2021 metais vykdytų skirtingose vietovėse medžiaga, istorijomis, artefaktais ir kūriniais, menininkės siekia sukurti terpę, žiūrovą kviečiančią patirti ir diskutuoti apie antropomorfines bėdas.
Projektą Antropomorfinės bėdos kuravo „Arts Catalyst“ bendradarbiaujant su Delfina Foundation. Pirmą kartą jis buvo pristatytas knygos, šio filmo, instaliacijos, ir performanso formatu Whitechapel galerijoje, Londone, 2021 m. lapkritį.
Menininkų biografijos
Maždaug 1990 metais Tomas Daukša pradėjo lankyti vaikų darželį Pasaka. Tuo metu domėjosi bendradarbiavimo praktikomis ir spontaniniais procesais. Vienas iš daugelio šiuo laikotarpiu Daukšos įgyvendintų projektų buvo bendradarbiaujant su kitu vaikų darželiu suorganizuotas masinis nesankcionuotas pabėgimas. Lygiagrečiai spontaniškiems įvykiams Daukša taip pat vykdė tęstinius projektus: aštuonis metus lankė muzikos mokyklą ir mokėsi groti fortepijonu, o baigęs mokslus daugiau nė karto neprisilietė prie instrumento klaviatūros ir tvirtina sėkmingai praradęs visus grojimo įgūdžius. 2019 metais Vilniaus dailės akademijoje apsigynė meno daktaro laipsnį.
Goda Palekaitė yra menininkė, dirbanti šiuolaikinio meno, performanso, meninio tyrimo, literatūros ir antropologijos sankirtoje. Savo praktikoje ji tyrinėja istorijos atliekas, žinojimo ir tiesos diskursus, politinį sapnų potencialą, bei kūrybiškumo sąlygas. Personalinės Godos parodos buvo atidarytos Kunsthal Gent Gente / Editorial Vilniuje (Stipriausias raumuo žmogaus kūne yra liežuvis 2021 m.), Centre Tour à Plomb Briuselyje (Dangaus architektūra 2020 m.), Konstepidemin Geteborge (Ribiniai protai 2019 m.) ir RawArt galerijoje Tel Avive (Teisinės sapno pasekmės 2018 m.). Jos performansai ir instaliacijos pristatyti Whitechapel galerijoje Londone, BOZAR Briuselyje, Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje Sirenos, Pelkių paviljone Venecijos architektūros bienalėje, Šiuolaikinio meno centre Vilniuje, ir kitur. 2020 m. menininkė išleido savo pirmąją grožinės literatūros knygą Schizmatikai (leidykla LAPAS) ir pradėjo meno doktorantūros studijas Haselto universitete Belgijoje. Nuo 2018 m. Goda dalyvauja a.pass meninių tyrimų instituto Briuselyje veikloje, kur šiuo metu bendra-kuruoja vasaros programą.
Adrijana Gvozdenović (Juodkalnija / Belgija) savo kūryboje dirba su daugiaprasmiais praktikos ir teorijos, teorijos ir išpažinties, dokumentavimo ir produkcijos, meno ir kuratorystės santykiais. 2017-2020 m. su projektu „Archyvuojant meninį nerimą“ (Archiving artistic anxieties) dirbo tyrėja a.pass (advanced performance and scenography studies Briuselyje) ir Antverpeno Karališkojoje dailės akademijoje. Pastarieji Adrijanos darbai: parodos „Ši situacija susiklostė per ilgą laiką“ (This situation has developed over a long time, ŠKUC galerija, Liubliana) dalyvė, performansas – kortų skaitymas „7 nerimai ir pasaulis“ (7 anxieties and the world, GLASMOOG, Kelnas), viena iš programos „Ne ta nuotaika“ (Not in the mood) kuratorių a.pass Briuselyje, bendradarbiaujant su menininku Vijai Pathineelam sukurtas filmas Vanduo turi tekėti (Water made to move) (SCHUNCK užsakymas, Heerlenas, Nyderlandai).