MeniuAugalai pionieriaiParodos ir renginiaiLankytojams

Audiogidai

Denio ekspozicija „Tarpti“

00010203040506070809

Augalai pionieriai

1011121314151617181920212223242526272829303132333435363738394041424344454647484950515253545556

__

Denio ekspozicija „Tarpti“

#00
Denio ekspozicija „Tarpti“

Kuratorė Emilija Šneiderytė

Žemkasė Nemuno7 tapo fundamentaliu meno objektu, kuriame tarp išraiškingų laivo formų tarpsta vis dar gyvų praeities istorijų užuomazgos, o ankstesnę funkciją transformuojanti dabartinė vizija kviečia lankytojus dalyvauti kultūriniame dialoge.

Ši lauko ekspozicija – neatsiejama dialogo dalis. Žemkasės denyje išdėstyti 9 meno objektai –atspirties taškai, kviečiantys pažvelgti į laivo, Nemuno ir vandens mikro ir makro aplinkas. Realizuojant šį projektą, buvo siekiama dinamiškos įvairovės, tad pakviesti skirtingų sričių Lietuvos menininkai, kurie, susipažinę su kontekstu ir temomis, leidosi į procesą ir sukūrė unikalius, šiai vietai pritaikytus kūrinius.

Ekspozicijoje dalis meno kūrinių orientuoti į žemkasės mikro aplinką – vidinę šio laivo struktūrą, praeitį, persvarstoma pirminė jo funkcija. Vaikštant po denį žemkasė iš naujo atgyja, kviečiame susipažinti su ja per abstrakčių garsų diapazoną.

Kita dalis kūrinių atliepia makro aplinką – tai, kas supa šį laivą iš išorės. Makro aplinka neatsiejama nuo vandens – pastarasis ekspozicijoje nagrinėjamas keliais aspektais.Neabejotinai čia svarbų vaidmenį atlieka Nemunas – ne tik kaip vandens telkinys, kuriame tarpsta Nemuno7 kontekstas, bet ir kaip pagrindinė Lietuvos upė, slepianti savyje ilgametę istoriją, plačiai išsišakojusią formą, neatpažintą ir gebančią stebintivietinę florą ir fauną. Vaikštant denyje tarp žemkasės praeities ir dabarties, tampa svarbu pasverti, kokia yra futuristinio vandens perspektyva.

Tikiu, kad lauko ekspozicijos „Tarpti“ įspūdis kiekvieno lankytojo sąmonėje laiko perspektyvoje ir skirtinguose kontekstuose kis ir vystysis. Toks ir yra vienas iš parodos tikslų.

#01
Terpė

Julija Pociūtė

Kūrinyje pasitelkiamas atskirų realybės sluoksnių dubliavimas ir sukuriamas vizualios vibracijos laukas, kuriame permąstomas asmens ir aplinkos suvokimas. Aktualizuojama žmogaus ir gamtos ryšio ir atskirties prieštara. Ji, anot mokslininko J. Rouse, egzistuoja tik dirbtinai sukurtose sąvokose, kurios savo ruožtu formuoja bendrą žmonijos suvokimą. Dėl šios priežasties Vakarų kultūroje gana dažnai aktualizuojamos dichotomijos: gamta ir kultūra, faktas ir vertybė ir t.t. Tokios atskirtys, pasak tvarumo filosofijos tyrinėtojų, yra susijusios su šiandien matomais ekologiniais iššūkiais. Vienas iš jų rekomenduojamų būdų žmogaus ir gamtos ryšiui atkurti – žiūrėti į žmones kaip į platų, materialų tinklą, esantį kūne ir už jo ribų. Šis požiūris leidžia pažvelgti į žmogaus ir augalų sugretinimą ir tame atsirandantį tarpusavio santykį.

Augalai – bioindikatoriai, kurių pagalba galima nustatyti vandens užterštumą ir esamas ekologines sąlygas, tampa šio santykio įvaizdinimu. Dėl žmogaus veiklos ir klimato kaitos besikeičiančiose ekosistemose nebeišgyvenančius švaraus vandens bioindikatorius pakeičia mažiau jautrūs užterštumui augalai, galintys valyti vandenį bei gruntą. Tokie vandens augalai – bioakumuliatoriai – gali būti naudojami vandens taršai tirti ir teršalams iš vandens pašalinti. Taip besikeičiant vandens kokybei upėje, suformuojamas augalų, prisitaikiusių prie besikeičiančios ekosistemos, peizažas. Šiame per augalus kaip ženklus suformuotame tarpusavio įtakos žemėlapyje, galime užčiuopti vienas kitų priklausomybę ir atskleisti neišvengiamą šio ryšio trapumą.

~

Julija Pociūtė yra šiuolaikinio meno kūrėja. Daugiausia dirba instaliatyvaus meno ir šiuolaikinių medijų srityje. Kūryboje jungdama fotografiją, stiklo meną, įvairius šviečiančius bei reflektuojančius objektus, videoinstaliacijas, tyrinėja medžiagiškumo ir neapčiuopiamų jo išraiškų santykį. Yra surengusi vienuolika personalinių parodų ir dalyvauja daugelyje grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Jos kūrinių yra Danijos ir Ispanijos muziejų kolekcijose.

Atstovauja: galerija „Meno parkas“

https://www.julijapociute.com/

#02
Gelbėjimo ratas

Sigita Simona Paplauskaitė

Upės jungia kraštus, žmones, krantus, žvilgsnius. Vieniems jos – kliūtis, kitiems – kelias, kai kam – darbovietė arba, priešingai – namai. Daug funkcijų ir formų. Nors upės pačios natūraliai keičia savo vagą, jas paraleliai formuoja ir žmonių veikla bei dėl to jautrėjantis mūsų planetos klimatas.

Gilesnės upės vagos poreikis siekiant pajungti upės tėkmės energiją, pareikalavo daug pastangų ir įgūdžių, kurie paliko milžiniškus pėdsakus ir stipriai paveikė vietos ir vandens ekosistemą. Gyvieji jos organizmai negailestingai iškasti kartu su dirvožemiu, išplėštos ir jų buveinės, sugriautos maitinimosi vietos. Darbus lydėjo intensyvus triukšmas, padidėjo teršalų, sedimentacijos ir nuosėdų koncentracijos kiekis. Šie negatyvūs veiksniai buvo per dideli, kad liktų nepastebėti, taigi ieškota naujų, ne tik ekonomiškesnių, bet ir aplinkai draugiškesnių technologijų: žemkasės pakeistos žemsiurbėmis ir kitais darbiniais laivais upės, galinčiais išsaugoti daugiau gyvybinių jungčių upėse.

Nebenaudojama žemkasių technologija mums primena apie ekologijos iššūkius šiandien ir pirštu baksteli į atsakomybę už savo poreikiams palenktus sprendimus. Šios žemkasės denyje atsiradusi skulptūra „Gelbėjimo ratas“ kalba apie amžiną gerbūvio priklausomybę vieniems nuo kitų bei įprasmina norą ir pastangas rasti sprendimus, kurie galėtų ištaisyti neigiamą poveikį gyvajai upės aplinkai. Fizinės „Gelbėjimo rato“ medžiagos – molio ir Nemuno vagos nuosėdų mišinys, šiame kontekste koduoja ir upės vagos gilinimo technologijų principą, iškeliantį į paviršių mums nepažįstamą upės dugno dirvožemį, riedulius ir nuosėdas, svarbius mikro ir makro Nemuno upės identiteto pamatus.

~

Sigita Simona Paplauskaitė į kraštovaizdžio architektūros praktiką žvelgia kaip į galimybę jautrinti ir tobulinti mūsų dalijimosi urbanistine ir gamtine aplinka kultūrą. Todėl esminis jos darbo akcentas – skirtingų disciplinų derinimas, padedantis mažinti pavojus aplinkai ir gerinti gyvenimo kokybę miestuose. Ji tiki, kad disciplinos ribas galima išplėsti skatinant architektų, nekilnojamojo turto vystytojų, politikų, piliečių, menininkų, mokslininkų ir kitų, dalyvaujančių kuriant sveikas įkvepiančias erdves, bendradarbiavimą.

https://www.sigitasimona.com/

#03
Gysla

Irina Peleckienė

Žmogus – neatsiejamas nuo upės: juos jungia tas pats gyvybės pulsas.

Jeigu pažvelgtume į Nemuną iš paukščio skrydžio nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių, tai matytume jo ramią, lėtą vagą, skiriančią Lietuvą ir Rusiją ties buvusio Karaliaučiaus sritimi, toliau ties Jurbarku besidriekiančią tolyn į Lietuvos gilumą, Kauno link. Ties Seredžiumi stebėtume, kaip į Nemuną įsilieja Dubysa, o ties Raudondvariu – Nevėžis. Kaune mus pasitiktų dviejų didžiųjų Lietuvos upių santaka, kur Neris įteka į Nemuną ir upė suka pietų link. Toliau matytume Kauno marias – didžiausią dirbtinį telkinį Lietuvoje, Nemuno slėnyje. Nuo Kauno marių žemyn, link Prienų ir Birštono, žvilgsniu aprėptume vingiuojančias didžiąsias Nemuno kilpas – bene įdomiausią ir ypač vertingą upės atkarpą. Pietų kryptimi keliaujant žemyn, Dzūkijos link, savo išraiškingu vietovaizdžiu mus pasitiktų Merkys – dešinysis Nemuno intakas, kol galiausiai pasiektume Druskininkus – seniausią ir žymiausią kurortinį miestą pačiuose Lietuvos pietuose. Toliau stebėtume Nemuną kertant Baltarusijos sieną, kur 45 km į pietus nuo Minsko, aptiktume jo pradžią.

Toks būtų trumpas Nemuno aprašymas, gimęs žiūrint į žemėlapį, o upę sumažinus iki vizualinės formos, matytume mėlyną arteriją, kurios atšakos išsiraizgiusios po beveik visą Lietuvos teritoriją.

Nemunas buvo svarbus vandens kelias – koridorius, per Lietuvą vedantis į Baltijos jūrą. Skandinavai, anot istorinių šaltinių, čia lankėsi X-XI a., apie laivybą Nemunu minima XIII a. popiežiaus Inocento IV bulėje. Prasidėjus kovoms su kryžiuočiais, paupio piliakalniuose pastatyta daug pilių – formuojantis Lietuvos valstybei, Nemunas atliko labai svarbią gynybinę funkciją. Nuo 1919 m. upe ėjo Klaipėdos krašto ir Rytų Prūsijos siena. Nemuno „gysla“ tapo lietuvių tautos gyvastim, identitetu.

Stiklinėje vingiuotoje linijoje – įvietinta tai, kas mums Nemunas yra iš esmės – gyvybės gysla, kurioje pulsuoja ir persipina istorinė atmintis, ši diena ir ateinantis rytojus.

~

Irina Peleckienė (1972 m.) 1999 m. Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultete baigė stiklo specialybę (MA). Taip pat 2020 baigė Vilniaus Universiteto, Kauno fakulteto, meno vadybos specialybę (MA). Nuo 2000 m. dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje, yra surengusi 6 personalines parodas. Nuo 2009 m. Lietuvos Dailininkų Sąjungos narė. 2015 m. stažavosi „Jyderup hojskole“, Danijoje; 2019, 2021 m. rezidentūra „Cultivamos Cultura“, Portugalijoje. Nuo 2020 metų reziduoja Švedijoje „Glasets Hus Limmared“ stiklo muziejuje. 

#04
Medūza

Tauras Kensminas

Vieni labiausiai planetoje paplitusių duobagyvių yra medūzos. Tiesa, net visažinė Vikipedija teigia, jog tai – jūrų ir vandenynų, o ne upės gyviai. Vis dėlto praėjusiais metais gėlavandenių medūzų buvo aptikta dešiniajame Nemuno intake, Jurbarko rajone esančioje Mituvos upėje. Kiek anksčiau šios rūšies medūzų rasta ir greta Jurbarko esančiuose žvyro karjeruose tyvuliuojančiuose vandens telkiniuose. Gal jau netrukus – tas laikas, kai medūzas laikysime ir vietine Nemuno fauna?

Medūzų populiacija planetos vandenynuose kasmet vis didėja, tuo tarpu tuno populiacija dėl pramoninės žūklės proporcingai menksta. Pasirodo – tunas yra vienintelė žuvų rūšis, mintanti medūzomis. Taigi, kuo daugiau jo suvartojama, tuo didesnis disbalansas vandenynų ekosistemoje. Deja, žmonių mitybai medūzos nėra tinkamos, ar bent jau kol kas nėra atrastas būdas, kaip jas vartoti. Ar vienintelė išeitis pusiausvyrai išlaikyti – mažinti tuno vartojimą?

Tauro Kensmino kūrybinėje linijoje persipina siurrealistiniai vaizdiniai bei globalaus sąmoningumo paieška, vartotojiškos būties apmąstymas. Atrodytų, kad šiandienos geopolitinių įvykių kontekste vartotojiškos gyvensenos kritika nėra pati aktualiausia tema, bet ekspansyvi Rusijos teroro politika ir vakarų bejėgiškumas bandant saugiai laviruoti tarp pragmatiško naudos siekio ir žmogiškumo, vis dėlto parodo, kad tai yra svarbu.

Net vaizduodamas ką nors konkretaus, menininkas, pasitelkdamas formą ir specifines medžiagas, stengiasi išryškinti tam tikrą nuotaiką, kuri leistų atskleisti idėją neaiškinant jos žodžiais. Medūza gali priminti nukritusios ar nesprogusios raketos fragmentą, o gal kosmoso šiukšlę. Dėl to greta tradicinių medžiagų, tokių kaip metalas ar stiklas, Tauras šį kartą naudoja ir rečiau jo meninėje praktikoje sutinkamas – metalo, elektronikos laužą, senus laidus, poliesterinę dervą. Nors šios medžiagos – gana atgrasios, kartu tai – kiek paradoksalus siekis sukurti estetišką objektą iš to, kas savaime nėra patrauklu.

~

Tauras Kensminas – jaunosios kartos lietuvių skulptorius, instaliacijų bei objektų kūrėjas. Skulptūra šiam menininkui – neverbalus būdas papasakoti sudėtingą, daugiasluoksnę istoriją. Siužetai būsimiems darbams gimsta siekiant objektuose materializuoti sunkiai apibūdinamas situacijas, vidinius išgyvenimus, asmenines patirtis bei įvairių socialinių ir kultūrinių kontekstų daromą poveikį. Savo darbuose skulptorius dažnai ieško estetinių jungčių tarp civilizacijos ir gamtos, sykiu kvestionuodamas industrializacijos padarinius ir imperialistinius žmonijos užmojus. Nagrinėdamas kintančio laiko sąvoką ir praeities bei ateities sankirtą, T. Kensminas ieško tiek asmeninio, tiek globalaus sąmoningumo. Iš pavienių elementų galvosūkių principu dėliojamos T. Kensmino instaliacijos skatina žiūrovą įjungti vaizduotę neieškant vieno, „teisingiausio“ kūrinio suvokimo būdo. Plėsdamas meninio objekto suvokimo ir išgyvenimo ribas skulptorius neprisiriša prie tapačių medžiagų, o jo kuriamos abstrakčios struktūros, kartais įgaunančios ir konkretų pavidalą, kviečia pasinerti į intuityvų jų pažinimą.

Atstovauja: galerija „AV17“

#05
van-2-o

Žygimantas Kudirka ir Adas Gecevičius

Įrengtas laivo-žemkasės bokštelyje, kūrinys skatina sustoti ir sulėtėti, įsiklausyti ir įsivaizduoti.

Tai vandens informacijos srautas, prie kurio galite prisijungti ir pabūti ilgiau.

Išgirsite, kaip vanduo keičia savo būseną. Tik čia jis virsta ne garais, o garsais. Ir balsais. O žiemą garsai ir balsai virs ledais.

Klausykitės vandens garso dizaino, perkošto per efektus vandens, klausykitės vandens judėjimo ir sinchronizuokitės su juo, kol įtikinsite save, kad juda ne vanduo, o visas laivas-žemkasė.

Už pademonstruotą kantrybę klausant abstrakčių vandens garsų, protarpiais būsite apdovanoti trumpais muzikiniais kūriniais – sukurtais iš vandens, apie vandenį.

Pažinsite šulinių ir šaltinių vandenį.
Tvenkinių ir potvynių vandenį.
Sūrų sūrų ašarų vandenį
ir mineralinį gazuotą gazuotą.
Pažinsite prakaitą, nuo kurio patalynė tampa šlapia tarsi Volgos vaga.
Pažinsite ir nenumaldomą troškulį, dėl kurio galėtumėte išgerti visą vandentiekį.
Kol galiausiai turėsite pripažinti universalią tiesą – mes patys esame vanduo.
Klausysitės vandens, kaip informacijos srauto.
Informacijos, kurią netrukus ir vėl nusineš srovė.

Ir nevenkite suabejoti, ar tai, ką išgirdote, nuskambėjo iš tiesų, ar tai visgi buvo meditatyvaus, hipnotizuojančio vandens teliuškavimo paveiktos miestiečio vaizduotės vaisius. Vaizduotės, kuri mėgindama kompensuoti trūkumą informacijos, prašnekino, verbalizavo ar į muzikines struktūras įstatė abstrakčiai teliuškuojantį vandenį.

~

Garso objekto „van-2-o“ idėjos autorius bei tekstų autorius ir atlikėjas – Žygimantas Kudirka. Vandens garsų ritmus sukūrė Adas Gecevičius.

Vilniaus Energija – tai avangardinio repo atlikėjo Žygimanto Kudirkos – Mesijaus ir eksperimentinio džiazo bei elektroninės muzikos kūrėjo Ado Gecevičiaus duetas. Pasinaudojusi teisinėmis spragomis, ši kūrėjų grupė oficialiai užregistravo žymios Lietuvos energetikos korporacijos pavadinimu ir dabar jį naudoja savo kūrybiniams tikslams. Per 8 kūrybinio kelio metus jie išleido 3 albumus, 6 vaizdo klipus, įgarsino paveikslą, turėjo per 100 pasirodymų Lietuvoje ir Europoje.  

#06
Mėlynosios planetos prabanga

Dovilė Gecaitė

„Mėlynosios planetos prabanga“ – tai ironiška, technologinė ir žmogiškoji refleksija į ateityje mums gresiančią problemą – geriamojo vandens trūkumą. Tai tarsi kelionė į mokslinės fantastikos išsausėjusį miestą, kaip F.Herberto knygoje „Kopa“, kuriame vandens prekyba vyksta pasitelkiant kriptovaliutas. Panaudojant šiuolaikinę blokų grandinės technologiją (NFT) pristatomas judančio paveikslėlio (angl. gif.) eksponatas, kviečiantis apmąstyti ne tik technologiškai pažangų ateities pasaulį, bet ir šios pažangos kainą. Ar teisė į vandenį išliks prigimtine, o gal vandens kaina prilygs žmogaus gyvybei? Ar valiuta, kuria už vandenį galbūt atsiskaitinėsime, pati nebus problemos priežastimi?

NFT – pasaulio meno rinką pastaraisiais metais drebinantis terminas. Nepakeičiamas žetonas (NFT) – blokų grandinės technologija paremta išmaniosios sutarties forma, leidžianti bet kokią informaciją sertifikuoti, garantuojant turinio autentiškumą, saugumą, nustatyti jos tapatybę ir autorystę. Šios technologijos pagalba autorius gali licencijuoti, platinti ar parduoti savo kūrinius. NFT kode kūrėjas palieka savotišką savo parašą, kuris nesunkiai identifikuojamas bet kokiame serveryje, naršyklėje ar platformoje ir tampa vienetiniu, nesuklastojamu ir nenukopijuojamu skaitmeniniu menu.

Technologijos kritikai abejoja visuomenine jos nauda, nes NFT sukurti ir palaikyti reikalingas milžiniškas elektros energijos kiekis. Dabartiniai energijos gamybos būdai tiesiogiai prisideda prie globalinės klimato kaitos, taigi ir ekstremalių oro sąlygų dažnėjimo, rūšių nykimo, ligų plitimo, o ateityje – ir geriamo vandens trūkumo. NFT palaikytojai, tuo tarpu kuria alternatyvias, klimatui draugiškesnes platformas ir tikisi, kad technologijos vystymosi eigoje žalioji energetika bet kokiu atveju ir labiausiai kritikuojamą Etherium pavers tvariu.

~

Kūrinio autorė Dovilė Gecaitė (gim. 1994 m.) teatro ir kino scenografė, dailininkė, animatorė, bei viena iš vizualinių eksperimentų teatro „KOSMOS THEATRE“ įkūrėjų. Ji yra įgijusi Vilniaus dailės akademijos scenografijos magistro laipsnį (2020 m.). Nuo pat kūrybinio kelio pradžios iki dabartinių darbų su KOSMOS THEATRE“ menininkė gilinasi į pasąmoninį bei matematinį pasaulius, plečia jų charakteristikas, ieško jungčių, žmogiškosios savasties paradoksų bei derina tai su klasikinės dailės kanonais, matematinių proporcijų teorijomis ir idealistinėmis tobulo grožio paieškomis. Dovilės veiklos sritys- instaliacijos, animacija, tapyba, grafinis dizainas, kostiumų dailė, virtualus menas bei šiuolaikinių technologų- medijų (VR, AR, mobilios aplikacijos, IT) jungtys su kūryba.

#07
C-F-K-U-T-X

Kipras Dubauskas

Kipro Dubausko kūrinys sudarytas iš pramoninės gamybos elementų: šešių metrų stiklo pluošto vėliavos stiebo, importinės kanapių pluošto virvės ir laivyboje naudojamos signalinės vėliavos. Tai ne tik žaismingas pa(si)sveikinimo gestas, tačiau ir užkoduota žinutė, kurią žiūrovas gali perskaityti tiesiogiai (paraidžiui) arba interpretuoti jos poetinį klodą. Šis kūrinys siejamas su istoriniu laivybos kontekstu bei jam būdingu tarptautiškumu ir universalumu, sujungiančiu pačius tolimiausius krantus arba išsireiškiant kitaip – priešpriešas. Tuo pačiu jis tampa originaliu vaizdiniu haiku, suteikiančiu žemkasei žmogiškųjų bruožų ir tiesiogiai bei priverstinai susitapatinančiu su šių dienų karo aktualijomis.

Meno kūrinio pavadinimas – „C-F-K-U-T-X“ – tai kiekvieną vėliavą šifruojančios raidės arba atskirų žodžių junginiai, naudojami komunikacijai tarp skirtingų laivų ir uostų darbuotojų. „Taip, aš esu nedarbingas, bet noriu perduoti žinutę – tu artėji prie pavojingos ribos, tad atsitrauk ir pakeisk savo intencijas“. Savo daugiabriauniškumu šis kūrinys atspindi ir sudėtingą apokaliptinę situaciją, kuomet žmonija nebesutaria, nes tą patį daiktą ar reiškinį linkę vadinti skirtingais, kartais ir radikaliai priešingais, vardais ar tiesomis.

Kipro kūryboje dominuojanti tema – miesto upės ir vandens keliai ir vis dar neatskleistas viso to potencialas. Beveik dešimtmetį savo kūrybai skirtą laiką menininkas skyrė Neries upei. Jos istorinis kontekstas tyrinėtas, kuomet savadarbiu plaustu/ skulptūriniu objektu atkartota istorinė K.Tiškevičiaus mokslinė ekspedicija – tyrinėtos negyvenamos salos. Vėliau šis tyrimas išaugo į naują skulptūrų parką „Gervuogių saloje“, menininkas suorganizavo daugiau nei 10 skirtingų ekologinių akcijų ir susitikimų saloje ties Vilniumi, o saloje Kauno miesto teritorijoje buvo įkurta aplinkos stebėjimo stotis nr. 1.

„C-F-K-U-T-X“ kūrinio atsiradimas savo funkciją praradusiame laive, prišvartuotame Nemuno upėje, yra labai simboliškas įprasminimas tų bendrų siekių ir istorinių saitų, kurie susiję su vandens keliais Lietuvoje bei šiuos kontekstus tyrinėjančių menininkų forpostais dvimiestyje.

~

Kipras Dubauskas (g. 1988) gyvena ir dirba Vilniuje. Jis yra baigęs instaliacijos studijas Gento Karališkojoje dailės akademijoje ir skulptūros studijas Vilniaus dailės akademijoje. Menininko kūryba buvo pristatyta personalinėse parodose „Dienanakčiavimas“ Šiuolaikinio meno centre (2020), galerijose „POST“ Kaune (2019) ir „ExElettrofonica“ Romoje (2016), grupinėse parodose „Laukiant kito atėjimo“ Vilniuje ir Varšuvoje (2018), „Some Pieces from a Cracked Sidewalk (through an intent gaze)“ Gdanske (2017), XII-oje Baltijos trienalėje (2015) ir „Ne apie žodžius“ (2015) Šiuolaikinio meno centre Vilniuje, taip pat kino festivaliuose, paties organizuotuose renginiuose viešosiose erdvėse ir kitų menininkų parodose. Kipras Dubauskas yra analoginio kino laboratorijos kolektyvo „Spongé“ įkūrėjas.

https://kiprasdubauskas.tumblr.com/about

#08
Nemuno veidas

Ieva Keliauskaitė-Mališauskė

Nemunas – tai tarsi mitinė būtybė: viena dalimi Vandenis, kita, galbūt, Poseidonas. Tačiau ši būtybė nėra tokia jau tolima, kad ją galėtume aptikti tik senose knygose. Ji – (beveik) apčiuopiama, atpažįstama, su ja net galima pasikalbėti. Nebūtinai verbaliai: gal emociškai, gal tiesiog buvimu šalia. O gal dažnas mūsų kalbasi to net nežinodamas? Hipotezė aiški: kiekvienas iš mūsų turime ryšį su Nemunu.

Ką Nemunas reiškia mums, lietuviams, o ką – atvykstantiems svečiams? Kokius jausmus ir emocijas kelia? Kaip mes, žmonės, esame iškraipę ir pakeitę Nemuno charakterį? Koks iš tiesų yra Nemuno veidas?

Kūrinys kurtas pasimatymo forma. Su kiekvienu pasimatymu aiškėjo svarbios Nemuno charakterio savybės:

  • flora, fauna, vanduo – apsigyvenę Nemuno vingiuose nuo neatmenamų laikų, tarsi tai būtų Nemuno genetiškai paveldėtos ypatybės;
  • „technologinis“ Nemunas, kuris evoliucionavo taikydamasis prie žmogaus veiklos ir jo į vandenį atneštų technologijų – tapo modernus, edukuotas, gal net intelektualus?;
  • įsiskaudinęs, bet atleidžiantis – dėl žmogaus veiklos privalėjęs keisti savo genetinius darinius ir taikytis. Dėl to smarkiai išgyvenęs, bet tarsi išmintingas senolis, raukšlėse menantis nuoskaudas, vis tiek priimantis į savo glėbį;
  • emocingas ir jautrus – stebėjęs pirmus dar vaiko žingsnius vėliau stipraus vyro gyvenime, suvedęs mylimuosius meilės istorijoms, suteikęs prieglobstį gyvenimo šventei, išgyvenimo pratyboms, juokinęs ir guodęs.

Pasimatymai su Nemunu fiksuoti juostinės fotografijos pagalba. Vėliau juostelės „gadintos“ įvairiais cheminiais ir mechaniniais būdais. Tai – nuoroda į žmogaus veiklos įtaką Nemuno veidui ir to veido subjektyvumą. Galiausiai, kiekvienas Nemuno portreto sluoksnis cianotipijos forma nugulė ant stiklo. Cianotipija – viena seniausių ir tvariausių fotografinių technikų, kuriai nereikalingas fotoaparatas, o naudojamos saulės bei vandens pajėgos. Papildantis garso takelis surinktas iš įvairių Nemuno garsų ir bendruomenės pasakojimų, emocinių istorijų.

~

Ieva Keliauskaitė-Mališauskė / Mali Keli – menininkė bei tekstilės dizainerė, dirbanti su “zero-waste” mados bei kitais tarpdisciplininiais tvarumo sprendimais. Konceptualiai siekianti psichikos sveikatos žinių sklaidos, destigmatizacijos, emocinio išjautimo kaip savipagalbos.

www.malikeli.com

#09
Jos tvinksinti metalinė širdis

Adomas Palekas

Adomo Paleko kūrinys – tai įvietinta garso instaliacija, skirta žemkasei Nemuno-7. Per pusšimčio metų karjerą žemkasėje būta gausu pokalbių, variklių triukšmo, švartavimosi procedūros komandų, kitų garsų ir vibracijų. Dabar žemkasės garsynas kitoks – darbo ūžesį keičia vabzdžių dūzgimas ir dunksintys lankytojų žingsniai. Kintant žemkasės kasdienybei, autorius kviečia ją dialogui tarp praeities ir dabarties – tarp pačios žemkasės struktūrų, ją supančios aplinkos, gyvosios ir negyvosios gamtos. Išgirskite, kokiu balsu šneka jos grindys, plieninės sienos, grandinės, inkaras ir kitos galūnės, kokia unikali garsinė ekologija formuojasi tarp Nemuno-7 ir paties Nemuno – Zapyškio krantų. Prisilieskite ir pajuskite metalinės Nemuno7 virpesius.

Nemuno7 kūną sužadina aktuatorių perduodami smūgiai – tai iš smegenų ateinantys impulsai, lyg neuronų signalai, leidžiantys suskambėti paviršiuose glūdintiems rezonansams. Žemkasėje, paraleliai Nemunui, teka ir impulsų srautai – nuolat kintanti kūrinio kompozicija. Jos ritmas stochastiškas, kylantis iš santykio su išore – juntamos šviesos bei denio vibracijų. Ji kvėpuoja, miega ir jaučia jūsų žingsnius. Ar jūs jaučiate ją?

Šiuo kūriniu menininkas į žemkasę žvelgia ne tik kaip į garso objektą ar kultūrinę erdvę, bet kaip į gyvą organizmą, esantį ekologinėje nišoje – unikalioje garso ekologijoje, kurios dalimi tampa žemkasę supanti Nemuno krantų gamta, Nemuno7 ir jūs – lankytojai.

~

Adomas Palekas – garso menininkas, inžinierius iš Vilniaus, kūryboje ieškantis naujų ryšių tarp gamtos, fizikinių reiškinių bei žmogaus. Savo kompozicijose Adomas siekia garsiškai įkūnyti fizinius veiksmus, objektus ar net chemines reakcijas sonifikuoti bei audiofikuoti tai, ko negirdime plika ausimi, suteikti balsą bei kompozicinę rolę veiksmams ir objektams, kurie iš pirmo žvilgsnio neturi garsinio prado. Adomo kūrybinėje praktikoje figūruoja savadarbiai muzikiniai instrumentai, jutikliniai interfeisai, lauko įrašai (field recordings), perdirbtos (re/upcycled) medžiagos ir objektai. Jo individuali kūryba bei kolaboracijos buvo pristatytos Lietuvoje, Italijoje, Belgijoje, Olandijoje taipogi tarptautiniuose festivaliuose „Ars Electronica“, „ŪMĖDĖ“, „Sirenos“, Venecijos architektūros bienalėje. Šiuo metu Adomas yra apsistojęs Hagoje, kur studijuoja garso meną – Sonologiją.

Augalai pionieriai

#10
Augalai suka pasaulį

___

Augalai suka pasaulį. Jie – maistas, vaistas, kuras, statybinė medžiaga, potvynių ir erozijos kontrolės priemonė, deguonies šaltinis, anglies dvideginio absorbatoriai.

Augalams kolonizavus Žemės planetą ir pradėjus formuotis biosferai, joje ėmė didėti deguonies koncentracija. Skaičiuojama, kad be biosferos įtakos, dabartinė Žemės atmosfera  būtų panašios sudėties kaip Marso ar Veneros. Vidutinė temperatūra būtų 240–340 °C, slėgis – apie 60 kartų aukštesnis už dabartinį. Augalai yra vienas pagrindinių anglies ciklo veiksnių, šimtus milijonų metų reguliuojantis planetos atmosferą ir klimatą.

Žemės ekosistemose nuolat vyksta įvairūs skirtingo stiprumo sutrikdymai: vienaip ekosistemą paveikia miške nuvirtęs medis, kitaip – žemėn nukritęs asteroidas ar iš ugnikalnio išsiveržusi lava. Iš karto po to, kai žemėn atsitrenkia asteroidas ar nuslinkdamas, kraštovaizdį pakeičia ledynas, vyksta pirminė sukcesija – organizmai apgyvendina teritoriją pirmą kartą. Gali atrodyti: „kas kada nors norėtų gyventi dykvietėje?“ Iš tiesų, didžiulis tokios aplinkos privalumas – konkurencijos nebuvimas.

Organizmai, gebantys įsikurti ir gyventi kraštutinėmis augimo sąlygomis, vadinami pionieriais. Atvykusios pionieriškos rūšys kolonizuoja teritoriją ir savo, bei priviliotų vabzdžių biomase, pradeda kurti dirvožemį ir svetingesnę aplinką vėlesnėms rūšims. Pirminė sukcesija trunka ilgai, kai kuriose vietose šimtus, o gal ir tūkstančius metų.

Antrinė sukcesija – tai gamtinių bendrijų atsistatymas po tokių pažeidimų kaip potvynis, gaisras, kirtimai, dirbami laukai, upės gilinimo darbai, grunto supylimas pakrantėse. Skirtingai nuo pirminės sukcesijos, čia jau dalyvauja dirvožemis, o pionieriškos augalų rūšys stabilizuoja dirvožemį sodrindamos maistines medžiagas, reguliuodamos šviesos prieinamumą, vėjo poveikį, mažindamos temperatūrą. Pilnai bendrija atsistato per 50-150 metų. Tačiau kai dirva yra nualinta, antrinė sukcesija supanašėja su pirmine ir gali trukti kur kas ilgiau.

Netgi vienas miške nuvirtęs medis gali atverti mažytį miško lopinėlį, panašų į buvusį prieš 50 metų, kai medžiai dar nebuvo dideli ir pavėsingi. Toje vietoje staiga atsiras kitoks mikroklimatas, bus daugiau saulės šviesos, šiek tiek aukštesnė temperatūra, bet ir mažesnė apsauga nuo vėjo. Taigi, dėl nuvirtusio medžio skirsis dirvožemiai, augalų rūšinė sudėtis, o vietovėje norės gyventi skirtingi gyvūnai.

XX amžiaus pradžioje ekologai stebėjo ekologinių bendrijų tendenciją laikui bėgant keistis, kol galiausiai pasiekiama vadinamoji brandi bendrija, turinti nuspėjamą rūšių įvairovę ir išliekanti sąlygiškai stabili iki kito sutrikdymo. Visgi, kartu egzistuoja stochastiškumas arba atsitiktinumas, kuris neleidžia mums tiksliai žinoti, kaip bendrija atrodys praėjus 100 metų po sutrikdymo. Pavyzdžiui, nors galima gana tiksliai nuspėti, kokie augalai užims ledyninę moreną po to, kai ledas atsitrauks, tačiau netikėtos oro sąlygos ankstyvose sukcesijos stadijose šią prognozę gali pakoreguoti.

Sąlyginis ir termino „stabili“ naudojimas. Gamtoje stabilumas neegzistuoja – kiekvienoje ekosistemoje nuolat vyksta pokyčiai. Nedidelė miško dalis gali sudegti, audra gali išversti ar nulaužti medžius, pravažiuojantys keturračiai ar šernų šeimyna – suardyti miško paklotę. Taigi, ekosistema, jei jos biologinė įvairovė yra gausi, niekada nesibaigia stabilia bendrija, ji tiesiog yra vėlesnėse nuoseklesnėse stadijose.

Kiekvienas vidutinio lygio ekosistemos sutrikdymas sukuria savo buveinę su unikaliomis nišomis. Daugiau nišų reiškia didesnę biologinę įvairovę, o didesnė biologinė įvairovė reiškia didesnį stabilumą ir sveikesnes ekosistemas. Net jei tuo pačiu metu du trikdžiai įvyksta dviejose skirtingose ​​vietovėse, kuriose yra maždaug toks pats klimatas, stochastinis ekosistemų vystymasis reiškia, kad šios dvi sritys gali atsigauti visiškai skirtingais būdais, todėl atsiras dar daugiau nišų ir daugiau biologinės įvairovės. Taigi, vidutinis trikdymo lygis yra natūralus ir naudingas ekosistemai.

Jeigu kyla klausimas – „tai kada gi kaita sustoja? Atsakymas – „niekada“. Nes pokyčiai nesibaigia. Dar 500 m.pr.Kr. graikų filosofas Herakleitas mąstė, kad „pokyčiai yra vienintelė konstanta“, o pasipriešinimas jiems yra tam tikra mirtis, kai atsisakoma dalyvauti tame, kas lemia gyvenimą. 

#11
Karpotasis beržas

Betula pendula

Lapuotis medis, užaugantis iki 25-30 m aukščio, ažūrine laja, svyrančiomis plonomis šakelėmis, balta kamieno žieve. Savaime auga Rytų, Vidurio ir Vakarų Europoje, Kaukaze, Vakarų Sibire, taip pat ir Lietuvoje. Kai kuriose JAV ir Kanados dalyse laikomas invaziniu. Žydi balandžio – birželio mėnesiais, sėklas subrandina rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais. Jas vėjas išnešioja 200 metrų spinduliu, o kartais nuneša net 1-2 km atstumu. Dirvai ir drėgmei nereiklus.

Šis ištvermingas medis laikomas pionierių rūšimi, nes vienas iš pirmųjų pasisėja plikoje, pavyzdžiui, gaisro nualintoje, žemėje.

Auga grupėmis. Beržynuose aptinkama daug vabzdžių, paukščių ir gyvūnų rūšių, o šviesus karpotojo beržo polajis sukuria palankias sąlygas žemiau kurtis kitoms augalų bendrijoms.

#12
Raukšlėtalapis erškėtis

Rose rugosa ‘Rubra’

Priklauso erškėtinių (Rosaceae) šeimos augalų genčiai. Rūšis greitai plinta smėlėtose pakrantėse, nes yra atspari sūriems dirvožemiams, o sėklas pakrantėje išnešioja ne tik paukščiai ir gyvūnai, bet ir vanduo. Daugelyje šalių ji laikoma invazine, stelbiančia vietines augalų rūšis.

Augalas paplitęs Tolimuosiuose Rytuose, Kamčiatkoje, Korėjoje, Kinijoje, Japonijoje.

Šios veislės vaisiai yra dekoratyviniai, nevalgomi.

#13
Rugiaveidė

Leymus

Rugiaveidė – miglinių (Poaceae) šeimos augalų gentis, kuriai priklauso daugiametės žolės su varpos pavidalo žiedynu ir ilgu šakniastiebiu. Kai kurios rūšys laikomos piktžolėmis, kitos – vertingais pašariniais augalais.

Gentyje yra apie 60 rūšių, Lietuvos pajūrio kopose auga 1 rūšis – smiltyninė rugiaveidė (Leymus Arenarius) . Tai – sudėtingas augimo sąlygas pakenčianti pionierių rūšis, pirmoji kolonizuojanti smėlio kopų ekosistemą ir stabilizuojanti nederlingą dirvožemį, taip sudarant galimybę šalia įsikurti kitoms rūšims.

#14
Paprastoji blindė

Salix caprea

Medis, pasiekiantis 5-15 m aukštį, gyvenantis apie 50 metų. Auga tiek žemumose tiek iki maždaug 1800 metrų virš jūros lygio ir yra plačiai paplitęs Vidurio ir Vakarų Europoje, taip pat ir Lietuvoje. Natūrali jo paplitimo zona tęsiasi iki Šiaurės Azijos. Blindė yra pakankamai nereiklus ir gyvybingas augalas, pakenčiantis nederlingas dirvas, tik nemėgstantis sausų vietų. Ji teikia pirmenybę puriems molio dirvožemiams, gerai auga miško pakraščiuose, plynose vietose ir kirtavietėse, taip pat karjeruose ir žvyro duobėse.  Paprastoji blindė laikoma augalu pionieriumi, nes lengvai kolonizuoja sraunių upių krantus, dažnai užliejamas pievas.

Blindė yra dvinamis augalas. Tai reiškia, kad yra atskiri vyriški ir moteriški individai. Kai vyriški kačiukai pilnai prasiskleidžia ir pradeda dulkėti, tuomet augalas žydi, t.y. vyriškų žirginių kuokelės barsto savo žiedadulkes su vėjo ir vabzdžių pagalba, kad galėtų apdulkinti moteriško augalo žiedynus. Vėliau užsimezga gausios ir daigios sėklos.

Paprastosios blindės vaidina svarbų vaidmenį vabzdžių pasaulyje, nes daugeliui jų tai yra pirmasis maisto šaltinis anksti pavasarį. Be kamanių, bičių, drugelių ir įvairių vabalų, žydinčių „kačiukų“ nektaru ir žiedadulkėmis mėgsta vaišintis ir kai kurie paukščiai, pavyzdžiui, mėlynosios zylės.

#15
Paprastoji žemuogė

Fragaria vesca

Erškėtinių (Rosaceae) šeimos, žemuogių (Fragaria) genties rūšis. Paplitusi beveik visoje Europoje, Rytų Azijoje, Amerikoje, Šiaurės Afrikoje. Auga miškuose, proskynose, pašlaitėse. Paprastosios žemuogės dažnai auginamos ir soduose. Natūraliai auga visoje Lietuvoje: miškuose, ypač kirtimuose, pamiškėse, pievose, šlaituose. Mėgsta derlingą, drėgną dirvožemį, saulėtas vietas.

Žemuogės uogose yra daug geležies, vitaminų, todėl jos nuo seno rekomenduotos valgyti nusilpus organizmui, taip pat norint numalšinti troškulį ar pagerinti apetitą. Augalas taip pat pasižymi bakterijas naikinančiomis savybėmis.

#16
Kalninė pušis

Pinus mugo

Auga iki 3-5 m aukščio, natūraliai paplitusi Vidurio ir Pietryčių Europos kalnuotuose regionuose nuo Karpatų iki Pirėnų ir Balkanų, taip pat pasitaikanti ir žemesnėse augimvietėse, pavyzdžiui durpynuose. Kalninė pušis yra laikoma pionierių rūšimi, kolonizuojančia vietoves, kurios nėra prieinamos kitiems sumedėjusiems augalams dėl prasto vandens režimo ir dirvožemio savybių. Nuo 1800-ųjų metų vidurio kalninė pušis buvo sėkmingai pristatyta Skandinavijoje, Estijoje, Lietuvoje ir kitose šalyse. Ji atskleidė puikų gebėjimą prisitaikyti prie nepalankių dirvožemio sąlygų ir natūralizavosi šiuose regionuose. Dėl intensyvaus augimo kalninės pušys plačiai naudojamos apsaugai nuo dirvožemio erozijos, ypač siekiant stabilizuoti smėlio dirvožemį pakrantėse.

Lietuvoje pirmosios kalninės pušies plantacijos buvo įsteigtos Kuršių Nerijos pakrantės smėlio kopose prieš maždaug 200 metų ir šiuo metu ten jau gerai įsitvirtinusios. Kalninė pušis sudaro simbiotinius ryšius su ektomikoriziniais grybais. Ektomikorozė yra ypač svarbi tose vietose, kuriose labai prastas, maistines medžiagas ribojantis dirvožemis. Simbiotiniai ryšiai tokiu atveju labai palengvina maistinių medžiagų ir vandens prieinamumą.

#17
Paprastasis lipikas

Galium verum

Raudinių (Rubiaceae) šeimos, lipikų (Galium) genties augalas. Paplitęs beveik visame pasaulyje. Paprastasis lipikas dažniausiai sutinkamas pievose, prie takų ir šlaituose, kurių aukštis – iki 2100 m virš jūros lygio. Paplitęs ir Lietuvoje. Viduramžiais Europoje paprastasis lipikas buvo naudojamas čiužiniams prikimšti, nes jo kvapas atbaidydavo blusas. Iš šio augalo taip pat yra gaminami raudonos ir geltonos spalvos dažai.

Tai pionierių rūšis pelkynuose ir pajūrio žvirgždo krantuose, nes lengvai plinta sėklomis, kurias išnešioja vėjas.

#18
Nakviša

Oenothera

Nakvišinių (Onagraceae) šeimos augalų gentis, kuriai priskiriama apie 120 rūšių. Tai – vienametė, dvimetė arba daugiametė žolė. Žiedai gali būti geltonos, baltos, rausvos spalvos, su keturiais širdiškais žiedlapiais: išsiskleidžia vakarais ir apsiniaukusiomis dienomis. Vaisius – ritiniška ar kiaušiniška atsidarančioji dėžutė. Nakviša auga dirvonuose, smėlėtose pievose, žvyrynuose, pakelėse, dykvietėse. Gamtoje kai kurios nakvišų rūšys veikia kaip pirminiai kolonizatoriai, greitai plintantys neseniai išvalytose vietose. Jie dygsta pažeistame dirvožemyje ir gali būti aptinkami tokiose buveinėse kaip kopos, pakelės, geležinkelio pylimai.

Nakvišų gimtine laikoma Meksika ir Centrinė Amerika. Iš ten augalai pasklido į Pietų ir Šiaurės Ameriką. XVII a. į Europos botanikos sodus atvežtos iš JAV kaip augalas, čiabuvių ypatingai vertintas dėl vaistinių savybių. Europoje ilgą laiką nakvišos antpilai buvo vartojami kaip tonizuojanti ir energizuojanti priemonė, o Tolimuosiuose Rytuose iš nakvišos sėklų buvo spaudžiamas aliejus, naudotas žaizdų gydymui.

#19
Laukinė morka

Daucus carota

Salierinių (Apiaceae) šeimai priklausanti, Lietuvoje savaime auganti dvimečių augalų rūšis, paplitusi Šiaurės Afrikoje, Šiaurės Amerikoje, Eurazijoje. 

Augalas apaugęs šiurkščiais plaukeliais, su liemenine šaknimi, skėčio formos žiedynais, pasižymi specifiniu kvapu. Dygliuoti vaisiai įsikabina į gyvūnų vilną, žmonių drabužius ir taip išnešiojami. Augalas priskiriamas pionieriams dėl savybės greitai kolonizuoti pažeistus nederlingus dirvožemius, ištryptus takelius, pakeles. Auga dirvonuose, sausose pievose, palaukėse, miško aikštelėse, smėlio ir žvyro dirvožemiuose. Tai – medingas augalas. Gali būti vartojamas kaip prieskonis. Kultūrinė morkos forma išvesta prieš 4000 metų. Dekoratyvioji veislė „Dara“ mėgstama tiek sodo dizainerių, tiek floristų.

#20
Virgininis veronikūnas

Veronicastrum virginicum ‘Album’

Kilęs iš Šiaurės Amerikos, natūraliai auga drėgnose ar šlapiose prerijose, upelių pakrantėse ir kartais drėgnose aukštumų vietose. Dėl savo vertikalių žiedynų ir ilgai išlaikomo stataus kero, rūšis mėgstama želdynų dizainerių ir sodininkų. Žiedai vilioja vabzdžius apdulkintojus. Šaknys naudojamos medicinoje, pasižymi šalinamuoju poveikiu.

#21
Snaputis ‘Patricia’

Geranium ‘Patricia’

Priklauso snaputinių (Geraniaceae) augalų genčiai.  Lotyniškas pavadinimas Geranium kilęs iš graikų kalbos – „geranos“ reiškia gervę. Ši rūšis Lietuvoje auginama gėlynuose kaip dekoratyvinis augalas.

#22
Kupstinė šluotsmilgė

Deschampsia caespitosa ‘Goldschleier’

Miglinių (Poaceae) šeimos šluostmilgių (Deschampsia) genties augalas.

Rūšis paplitusi Eurazijos miškuose, stepėse ir tundros  juostose, kai kuriose vietose Amerikoje, Australijoje. Ši veislė yra gavusi Karališkosios sodininkystės draugijos apdovanojimą.

#23
Paupinė usnis

Cirsium rivulare ‘Atropurpureum’

„Atropurpureum“ – Astrinių (Asteraceae) šeimai priskiriamos, natūraliai Lietuvoje augančios paupinės usnies dekoratyvi veislė.

Natūraliai gam­to­je ji yra šla­pių pie­vų, grio­vių, šal­ti­niuo­tų vie­tų žo­lė, tačiau gėlyne pui­kiai jau­čia­si ir ge­ro­kai sau­ses­niuo­se dir­vo­že­miuo­se. Eu­ro­po­je ši us­nis – vie­nas po­pu­lia­riau­sių mo­der­nių­jų augalų.

#24
Blyškioji ežiuolė

Echinacea pallida

Astrinių (Asteraceae) šeimos augalas, kilęs iš Šiaurės Amerikos, kur čiabuvių buvo naudojamas kaip vaistinis augalas žaizdoms, nudegimams, vabzdžių, gyvačių įkandimams gydyti. Ežiuolės šaknis taip pat buvo kramtoma dantų skausmui ir gerklės infekcijoms, skrandžio spazmams malšinti. Nuo XX a. pabaigos blyškiosios ežiuolės ir dar kelios ežiuolių rūšys (rausvažiedė (E. purpurea) ir siauralapė (E. angustifolia)) yra populiariausi augaliniai imunostimuliatoriai, iš kurių žaliavos vien Europoje gaminama daugiau nei 280 skirtingų preparatų.

Echinacea genties pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio echinos, reiškiančio ežiuką. Išties ežiukus ant kotelių primena augalo skeletas žiemą. Ežiuolės dauginasi sėklomis, tačiau auga lėtai – išdygusiems daigeliams neretai prireikia 3 metų, kol augalas pražysta. Dėl tokio lėto augimo ir intensyvaus augalo naudojimo vaistiniams preparatams, Šiaurės Amerikoje natūralioms ežiuolių buveinėms iškilęs rimtas pavojus.

#25
Melsvoji melvenė 

Molinia caerulea

Miglinių (Poaceae) šeimos augalų rūšis, paplitusi šiaurinėje Europos ir Azijos dalyje, natūraliai auganti Lietuvoje.

Melvenės yra labai nereiklūs, šalčiui atsparūs augalai. Joms tinka ir saulėtos, ir pavėsingos vietos, puikiai auga užliejamose pievose, vandens telkinių pakrantėse. Skirtingai nuo daugelio varpinių augalų, melvenės gerai auga ir durpinguose dirvožemiuose. Dėl šios savo savybės kai kuriose Beniliukso šalyse jos paskelbtos invazinėmis, nes pradėjo kelti pavojų viržynų išlikimui. Melvenės – gana ilgaamžiai augalai, vienoje vietoje galintys augti 10 ir daugiau metų. 

„Moorhexe“ veislė išsiskiria kompaktiniu keru ir stačiais, rusvais, tvirtais žiedynais.

„Heidebraut“ – ryškia geltona spalva rudenį. Keras – siauro piltuvo formos, stiebai tiesūs, aukštis apie 90 cm.

#26
Raudonoji monarda

Monarda didyma

Lūpažiedžių (Lamiaceae Lindl.) šeimos augalas, kaupiantis eterinį aliejų. Natūraliai auga Šiaurės Amerikoje. Lietuvoje auginama botanikos soduose, vaistinių, prieskoninių, dekoratyvinių augalų želdiniuose. Neprižiūrima yra lengvai užgožiama kitų augalų, todėl laisvai Lietuvoje neauga, dalyvauja vėlesniuose sukcesijos etapuose. Raudonoji monarda geriausiai auga apšviestoje vietoje arba daliniame pavėsyje. Dirvožemiui augalas nėra išrankus. Tinkamiausia – derlinga, drėgna dirva, bet auga ir molingoje, rūgščioje, žemėje, sunkiau pakelia sausras.

Raudonosios monardos vardo sinonimai: indėnų žolė, bičių paguoda, kalnų paguoda, auksinė melisa, bergamotas. Monarda gali pakeisti (ir dažnai pakeičia) rūtinių šeimos augalą bergamotą (Citrus bergamia R.), kuris naudojamas gaminant Earl Grey arbatą, nes pasižymi panašiu citrinos aromatu. Sodo dizaineriai vertina monardą dėl savybės privilioti nektarą mėgstančius vabzdžius ir išvestų įvairiaspalvių veislių.

Raudonųjų monardų vaistinė žaliava pasižymi antimikrobiniu, antioksidaciniu, priešgrybeliniu, spazmolitiniu, virškinimą gerinančiu, žaizdų gijimą greitinančiu poveikiu, todėl vartojama medicinoje, maisto pramonėje, parfumerijoje.

#27
Penstemonas

Penstemon

Bervidinių (Scrophulariaceae) šeimos augalas. Gentis kilusi iš Šiaurės Amerikos ir Rytų Azijos, žinoma apie 300 rūšių. Žiedai varpelių formos, stiebų viršūnėse sudaro kekes arba šluoteles. Gerai auga saulėtoje vietoje, lengvoje humusingoje žemėje, gali augti tarp akmenų.  Šis augalas dažnai yra pirmaujanti rūšis buveinėse, kurios neseniai buvo sutrikdytos, jis lengvai įsikuria uolų plyšiuose arba pažeistame prerijų dirvožemyje, atlaiko itin šaltą orą, yra atsparus sausrai. Penstemonus apdulkina vapsvos, bitės, taip pat kolibriai. Selekcininkai kasmet patentuoja naujas veisles, pasižyminčias ilgu arba nepertraukiamu žydėjimu, išskirtinėmis žiedų ir lapų spalvomis bei dydžiais.

#28
Juodauogis šeivamedis

Sambucus nigra ‘Black lace’

Ūksmininių (Adoxaceae) šeimos, šeivamedžio genties augalas. Juodauogis šeivamedis auga įvairiose vietose, tiek paunksmėse, tiek saulėtose, toleruoja sausras ir užmirkimus. Rūšis yra pionierė atkuriant pažeistus miškus. Lietuvoje populiarus kaip dekoratyvinis augalas, auginamas želdynuose.

Augalas vilioja bites, paukščius, drugelius ir kitus apdulkintojus, nes turi daug nektaro. Žiemą šeivamedžio uogomis maitinasi paukščiai.

Tamsialapei veislei „Black lace“ suteiktas prestižinis Karališkosios sodininkystės draugijos apdovanojimas už nuopelnus sodui.

#29
Lieknoji plukė

Anemone sylvestris

Vėdryninių (Ranunculaceae) šeimos, plukių (Anemone) genties augalas. Paplitusi Europoje ir Vakarų Azijoje, natūraliai auganti Lietuvoje. Lieknoji plukė auga sausesnėse vietose, pamiškėse, upių bei ežerų šlaituose, retuose pušynuose ir miško aikštelėse, aptinkama tik kalkinguose, lengvesniuose dirvožemiuose. Lapai turi daug askorbo rūgšties.

Kaip dekoratyvus augalas lieknoji plukė soduose auginama jau daugiau kaip 400 metų.

#30
Paprastoji raudoklė

Lythrum salicaria

Daugiametis raudoklinių (Lythraceae) šeimos žolinis augalas, augantis Eurazijoje, šiaurės vakarų Afrikoje, Australijoje. Užauga iki 60-100 cm aukščio, turi keturbriaunius stiebus, kurių viršūnėse susitelkia tankūs varpiniai ryškios magenta spalvos žiedynai. Raudoklė žydi nuo birželio iki rugsėjo, todėl išaugina daug sėklų. Brandus 30-ies stiebų augalas per žydėjimo sezoną gali išbarstyti net apie 3 milijonus sėklų. Dėl šios savybės JAV paprastoji raudoklė paskelbta invazine rūšimi, keliančia grėsmę vietinėms rūšių buveinėms. 1800 metais ji buvo atvežta iš Europos ir įkurdinta rytiniame regione kaip pionierių rūšis ir naudingas vaistinis augalas.

Paprastoji raudoklė atspari tiek užmirkimui, tiek sausoms augimo sąlygoms, todėl auga grioviuose, upių, ežerų, tvenkinių pakrantėse, drėgnuose krūmynuose, užliejamose pievose.

Augalas pasižymi priešuždegiminėmis, baktericidinėmis, sutraukiančiomis, nuskausminamosiomis, prakaito išsiskyrimą ir žaizdų gijimą skatinančiomis savybėmis.

#31
Siauralapis gaurometis

Chamerion angustifolium (L.) Holub.) = Epilobium angustifolium (L.)

Paplitęs visoje Europoje, Azijoje, ypač Sibiro taigoje, Šiaurės Amerikoje. Lietuvoje šis augalas taip pat dažnai sutinkamas, jo arealas platus: auga įvairiuose dirvožemiuose, dažniausiai – pažeistose vietose: iškirstuose ar išdegusiuose miškuose, pelkėse, nuošliaužose, upių vagų teritorijose, greitkelių bei geležinkelių šalikelėse, dirvonuojančiuose laukuose. Dėl stulbinančių plotų, kuriuos gaurometis greitai padengia kolonizuodamas sudegusius miškus, Šiaurės Amerikoje jis vadinamas ugnies žole.

Vienas gauromečio augalas per metus išaugina apie 80 000 sėklų. Subrendusios sėklos vėjo pagalba išnešiojamos dideliais atstumais, o medienos ruošos darbai ar miško gaisrai atveria naujas teritorijas ir galimybes šiai rūšiai įsitvirtinti.

Vos tik rūšis sukuria koloniją, ją aptinka bitės ir kiti žiedų nektarą renkantys apdulkintojai, o žolėdžiai žinduoliai minta gauromečio ūgliais. Gaurometis taip pat grąžina maistines medžiagas į dirvą, todėl ilgainiui joje įsikuria kiti augalai.

Siauralapio gauromečio vaistinė augalinė žaliava – lapai, žiedai, žolė ruošiama žydėjimo metu. Joje gausu biologiškai veiklių medžiagų – flavonoidų, pektinų, fitosterolių, fenolkarboninių rūgščių, vitaminų C, A, geležies. Augalas pasižymi imuninę sistemą stimuliuojančiu, antiuždegiminiu, taip pat nervų sistemą raminančiu, antioksidaciniu poveikiu. Iš stiebų gaunamo grubaus pluošto galima pinti virves.

#32
Smailiažiedis lendrūnas

Calamagrostis x acutiflora

Miglinių šeimos varpinis augalas. Graikiškai kalamos – nendrė, agrostis – smilga, acutus lotyniškai – aštrus, smailas. Tai smiltyninio lendrūno (C.epigeios) ir miškinio lendrūno (C.x acutiflora) hibridas. Kadangi smailiažiedžio lendrūno abi tėvinės rūšys yra laukiniai Lietuvos augalai, tai visos jo veislės puikiai žiemoja ir pavasarį anksti atželia. Smailiažiedis lendrūnas auga tvarkingu keru ir nėra toks agresyvus kaip jo „tėvai“, kurie stipriai stelbia kitus šalia norinčius augti augalus, todėl gamtoje dažnai sudaro monokultūrines salas. Veislė „Karl Foerster“ – jau ne vienus metus pati populiariausia pasaulyje dekoratyvinių žolių veislė, naudojama viešuose ir privačiuose želdynuose.

#33
Paprastasis šermukšnis

Sorbus aucuparia

10-15 m aukščio medis, natūraliai augantis visoje Europoje ir mažojoje Azijoje. Atsparus šalčiams. Geriausiai auga vidutinio derlingumo ir normalaus drėgnumo priemolio, šarmingoje dirvoje. Kolonizuoja sutrikdytas ir neprieinamas vietas kaip trumpalaikė pionierių rūšis. Paprastai vėliau šermukšnį pakeičia didesni miško medžiai.

Šermukšnius apdulkina vabzdžiai, o uogomis maitinasi paukščiai ir žinduoliai. Jas ypač mėgsta strazdai ir kiti giesmininkai. Būtent paukščiai per savo išmatas platina nesuvirškintas šermukšnių sėklas, taip padėdami šermukšniui kolonizuoti naujas teritorijas. Taip pat šermukšnių uogomis mielai vaišinasi kanopiniai miško gyventojai, barsukai, lapės, miegapelės, voverės.

Šermukšnio žiedus, lapus, žievę ir vaisius žmonės naudoja maistui, gėrimams, kaip liaudies mediciną ir pašarus gyvuliams. Jo kieta ir lanksti mediena puikiai tinka tekinimui.

Senovės lietuviai sodindavo šermukšnį prie vartų tikėdami, kad tai apsaugos jų namus nuo blogio, ligų, nepageidaujamos įtakos ir piktų dvasių.

#34
Snieginis kiškiagrikis

Luzula nivea

Vikšrinių (Juncaceae) šeimos kiškiagrikių (Luzula) genties rūšis. Augalo gimtinė yra Pietvakarių ir Centrinė Europa (aptinkama Alpėse, Pirėnuose, bet ir Lietuvos miškuose). Puikiai auga drėgnose, pavėsingose vietose, tačiau gali augti ir saulėje, jei dirva pakankamai drėgna. Žiedai tinka sausoms puokštėms.

Genties pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos žodžio luceo, reiškiančio „blizgėti, švytėti“.

#35
Kelminis papartis

Dryopteris filix-mas

Papartinių (Dryopteridaceae) šeimos augalas, priklausantis sporinių induočių grupei. Lietuvoje dažnai sudaro ištisus sąžalynus. Auga miškuose, pamiškėse, krūmynuose, sausose ir apydrėgnėse vietose.

Kelminis papartis plačiai paplitęs Europoje, Azijoje bei Šiaurės Amerikoje.

Gydomosiomis savybėmis pasižymintis kelminis papartis yra naudojamas liaudies medicinoje. Jis turi antiparazitinių savybių, todėl tinkamas iš organizmo naikinti kirmėles Augalas mažina dantenų kraujavimą, malšina skausmą, veikia raminamai. Sergantiems podagra, artritu, reumatu rekomenduojama miegoti ant šviežių paparčio lapų čiužinių. 

#36
Arunkas

Aruncus ‘Guinea fowl’

Erškėtinių (Rosaceae) šeimos daugiamečių augalų genties augalas. Auga Europos, Vidurio Azijos ir Šiaurės Amerikos drėgnuosiuose miškuose. Dirvai arunkai nėra reiklūs, bet geriau auga drėgnoje, derlingoje vietoje.

Išvertus iš graikų kalbos žodis arynkos reiškia „ožio barzda“. Augalas labai vertinamas dekoratyvinėje sodininkystėje dėl savo nereiklumo ir ilgaamžiškumo.

#37
Zunda

Eryngium

Salierinių (Apiaceae) šeimos augalų gentis, kuriai priskiriama apie 250 rūšių. Zunda paplitusi visame pasaulyje vidutiniškai šilto, paatogrąžių ir atogrąžų klimato srityse, didžiausia įvairovė Pietų Amerikoje. Dar vadinama mėlynaja usnimi, jūros bugieniu.

Tai yra dažnai melsvo atspalvio daugiametė žolė su skiautėtais, standžiais ir dygiais lapais. Žiedynas – dygi galvutė. Augalo išvaizda sufleruoja, kad jis labai ištvermingas sausroms ir karščiams. Lietuvoje savaime auga pajūrinė zunda (Eryngium maritimum). Ji įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą ir yra tapusi Kuršių Nerijos nacionalinio parko simboliu. Daugelis zundos rūšių yra vaistiniai augalai, turintys veikliųjų medžiagų. Jų nuovirai ir užpilai pasižymi antiuždegiminiu, antibakteriniu, raminančiu ir kitais poveikiais. Dekoratyviems želdynams išvedamos hibridinės veislės, tokios kaip zunda „Big blue“.

#38
Raudonžiedis viduvis

Centranthus ruber

Dar vadinamas raudonuoju valerijonu, raudonžiedis viduvis yra daugiametis augalas, paplitęs Viduržiemio jūros regione, bet natūraliai prisitaikęs ir Britų salyne, Prancūzijoje. Pražysta liepos pradžioje sodriai rožiniais arba raudonais žiedais, lapija melsvai žalia. Žiedynus labai mėgsta drugiai ir kiti vabzdžiai. Sėklos turi panašius į kiaulpienių skristukus, todėl vėjo išnešiotos plačiai pasisėja. Augalas dažnai įsitvirtina sutrikdytose uolėtose vietovėse, pakelėse, lengvai pakelia šarmingą dirvožemį ir kalkes skiedinyje, todėl raudonžiedžio viduvio kolonijas galima sutikti įsitvirtinusias ant senų sienų Italijoje, Pietų Prancūzijoje, Jungtinės Karalystės pietuose.

#39
Raselo gumbenė

Phlomis russeliana

Notrelinių (Lamiaceae) šeimos augalas, kilęs iš Sirijos ir Turkijos miškų ir proskynų. Johnas Russellas (1766–1839) buvo Bedfordo (Anglija) kunigaikštis ir uolus botanikos, sodininkystės, miškininkystės ir žemės ūkio propaguotojas.

Raselo gumbenė paplitusi Europoje, Afrikoje ir Azijoje. Jos žiedai yra svarbus žiedadulkių ir nektaro šaltinis kamanėms, tuo tarpu žiemą jie tampa namais bitėms ir boružėms.

Alternatyvūs augalo pavadinimai – turkiškas šalavijas, Jeruzalės šalavijas.

1993 m. šis augalas gavo prestižinį Karališkos sodininkystės draugijos apdovanojimą už nuopelnus sodui.

#40
Didžioji ašuotė

Stipa gigantea

Miglinių (Poaceae) šeimos žolinių augalų genties augalas. Tai – stepių augalas, paplitęs Europoje, Azijoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Karališkoji sodininkystės draugija jai skyrė savo prestižinį apdovanojimą už nuopelnus sodui.

#41
Katžolė

Nepeta

Priklauso notrelinių (Lamiaceae) šeimai. Žinoma apie 250 šios genties rūšių. Augalo pavadinimas nusako vieną iš įdomiausių jo savybių: katžolėse aptinkami aromatiniai junginiai, stimuliuojantys kačių feromonų receptorius, taip sukeldami trumpalaikę šių gyvūnų euforijos būseną.

Žiedai lūpiški, balti, mėlyni, rausvi arba alyviniai, su smulkiomis baltomis ar blyškiai rausvomis dėmelėmis, sutelkti viršūnėse. Žydi liepos – rugsėjo mėnesiais.

Katžolės paplitusios Europoje, Azijoje, Afrikoje, Šiaurės Amerikoje, bet didžiausia įvairovė aptinkama rytinėje Viduržemio jūros regiono dalyje bei centrinėje Kinijoje. Lietuvoje labiausiai paplitusi paprastoji katžolė (Nepeta cataria L.). Ją galima rasti augančią patvoriuose, daržuose, dykvietėse.

Išvesta daugybė dekoratyvių katžolės veislių, kurios dažnai naudojamos aplinkos želdinime.
Tai labai nereiklūs augalai, tad gali augti skurdžioje sausoje dirvoje. Tręšimas gali augalui net pakenkti, nes skatintų augalus formuoti silpnus glebius lapus, turinčius menką eterinių aliejų kiekį. Katžoles žmonės nuo seno naudojo maistui, vaistų gamybai, taip pat jos buvo auginamos kaip dekoratyviniai darželių augalai. Švieži lapai ypač tinkami padažų, sriubų ir kepsnių gardinimui. Liaudies medicinoje rekomenduojama kramtyti šviežius katžolės lapus dantų skausmui gydyti.

#42
Paprastoji pušis

Pinus sylvestris

Pušinių (Pinaceae) šeimos, pušų (Pinus) genties spyliuotis visžalis medis.

Rūšis kilusi iš Eurazijos, paplitusi nuo Vakarų Europos iki Rytų Sibiro ir Kaukazo. Tai šviesos reikalaujanti pionierių rūšis. Gali kolonizuoti neseniai sutrikdytas vietas: skurdžius, smėlingus dirvožemius, uolų atodangas, aukštapelkių durpynus. Derlingose ​​vietose pušį nukonkuruoja kitos medžių rūšys, dažniausiai eglės ar plačialapiai medžiai.

Pušys išskiria daug aktyvių medžiagų fitoncidų, kurie turi stiprų antibakterinį ir antigrybelinį poveikį, padeda kovoti su kvėpavimo takų ligomis, pasižymi tonizuojančiu bei nuovargį mažinančiu poveikiu.

‘Watereri’ – lėtai auganti, kompaktiška paprastosios pušies veislė.

#43
Misūrinė nakviša

Oenothera missouriensis

Viena iš dekoratyviausių nakvišos rūšių, kilusi iš Centrinės Amerikos, kur auga kalkingose prerijose ir kalkakmenio atodangose. Ji naudojama dekoratyviuose želdynuose ir yra gavusi Karališkosios sodininkystės draugijos apdovanojimą dėl lengvo prisitaikymo skurdžiose augimvietėse, savo kompaktiško kero, didelių žiedų ir dekoratyvių sėkladėžių.

#44
Didžiažiedis katilėlis

Campanula persicifolia ‘Grandiflora’

Katilėlinių (Campanulaceae) šeimos katilėlių (Campanula) genties augalų rūšis, paplitusi Alpėse ir kitose Europos kalnų grandinėse. Šiaurėje jis auga mažesniame, o pietuose – didesniame aukštyje, pavyzdžiui Provanse katilėlį rasime 1500 metrų ir didesniame aukštyje. Natūrali šio augalo buveinė yra plačialapiai miškai, miškų pakraščiai, pievos ir plačialapių miškų uolų atodangos. Rūšis kolonizuoja teritoriją išbarstydama sėklas bei plisdama tvirtais šakniastiebiais.

Veislė ‘Grandiflora’ yra auginama nuo XVI amžiaus.

#45
Tūbė

Verbascum

Bervidinių (Scrophulariaceae) šeimos vaistinių žolinių augalų, dažniausiai dvimečių, gentis. Tūbė paplitusi Europoje, Šiaurės Afrikoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje, gali užaugti iki dviejų metrų aukščio. Tai augalas pūkuotais lapais, žydintis smulkiais geltonais, rečiau – baltais ar violetiniais žiedais, kvepiančiais medumi. Žydi antraisiais savo gyvavimo metais, liepos – rugsėjo mėnesį. Tūbės žiedai nektaro neturi, tačiau kuokelių plaukelių sultyse yra cukraus ir kitokių maisto medžiagų, todėl vabzdžiai mielai ją lanko.

Tūbė toleruoja sausrą, teikia pirmenybę pažeistam dirvožemiui. Miestuose ji dažnai pasirodo apleistose aikštelėse, mažuose šaligatvio plyšiuose ir sausose, uolėtose pakelėse.

Tūbes šimtmečius žmonės naudojo viskam – nuo ​​batų pamušalo iki apsisaugojimo nuo blogos akies. Viduramžiais tūbę ištepdavo pikiu ir ši rūmuose atstodavo fakelą – iš čia ir vokiškasis pavadinimas „karališkoji žvakė“. Kiti stebėjo šią gėlę, kad nuspėtų orą. Tradiciškai tūbė vartojama gydant įvairius kvėpavimo sutrikimus, siekiant pagreitinti žaizdų gijimą, palengvinti reumatinius skausmus, hemorojų. Airijoje tūbės lapai būdavo verdami piene, o pagamintas nuoviras naudojamas tuberkuliozei gydyti.

#46
Žiognagė

Geum

Priklauso erškėtinių (Rosaceae) augalų genčiai. Šaknų kvapnumas lėmė šio augalo genties pavadinimą, nes graikiškai „geyo“ reiškia „kvepiu“. Žiognagė paplitusi visame pasaulyje. Gentyje yra apie 70 rūšių, o Lietuvoje auga 3: plaukuotoji (Geum aleppicum),, raudonoji (Geum rivale), ir geltonoji (Geum urbanum) žiognagės. Augalas medingas, prieskoninis, turintis eterinių aliejų. Vaistinei žaliavai vartojami žiedai, lapai ir šakniastiebiai, kurie yra kasami rudenį arba anksti pavasarį. Šakniastiebiai ryškesnį aromatą įgauna po fermentacijos, todėl jie nuo seno vartojami alkoholinių gėrimų, kuriems reikalingas gvazdikėlių prieskonis, aromatizavimui.
Žydi gegužės—birželio mėnesį. Žiognagės subrandina plaukuotus riešutėlius su kabliukais, kurie užsikabina už gyvūnų ir taip plačiau pasisėja.
Priklausomai nuo rūšies, žiognagių augimvietės skiriasi. Lietuvoje natūraliai jos auga drėgnose pievose, miškuose, šaltiniuotose vietose, bet yra veislių, kurios ištveria ribines sąlygas ir gyvena kaip pionierinės rūšys uolų plyšiuose ir morenose.

#47
Palemonas

Polemonium ‘Purple rain’

Palemoninių (Polemoniaceae) šeimai priklausantis augalas. Daugelis palemono rūšių auga dideliame aukštyje, kalnuotose vietovėse. Paplitęs vėsaus klimato arktiniuose Šiaurės pusrutulio regionuose. Viena rūšis taip pat aptinkama Pietų Amerikos Andų kalnuose.

Lietuvoje natūraliai auga mėlynasis palemonas. Jis aptinkamas šlapiose pievose, upių ir ežerų pakrantėse, pelkėse. Yra saugomas. 

Liaudies medicinoje palemono šaknų nuoviras vartojamas nuo epilepsijos, nemigos. Tai gera raminamoji priemonė gydant neurozę ir psichines bei nervines ligas, taip pat veiksminga priemonė nuo bronchito.

#48
Snaputis ‘Rozanne’

Geranium ‘Rozanne’

Snaputinių genties augalas, gavęs visus  įmanomus žoliniams daugiamečiams augalams skirtus apdovanojimus: 2006 m. Karališkosios sodininkų draugijos aukščiausias apdovanojimas už nuopelnus sodui, 2008 m. JAV buvo išrinktas metų augalu, 2013 m.  Chelsea augalų parodoje buvo  paskelbtas Šimtmečio augalu.

2014 m.  buvo parduota rekordinis šių augalų kiekis – virš 12 milijonų vnt. 

Lotyniškas genties pavadinimas Geranium kilęs iš graikų kalbos – “geranos” reiškia gervę, snapučio vaisius iš tiesų primena gervę. Snaputinių genčiai priskaičiuojama 422 rūšys vienmečių, dvimečių ir daugiamečių augalų, 14 rūšių natūraliai auga Lietuvos gamtoje.

#49
Stambialapis astras

Aster macrophyllus ‘Twilight’

Astrinių (Asteraceae) šeimos augalų genties augalas, kilęs iš rytinės Šiaurės Amerikos dalies. Jis auga miškuose, pavėsingose pakelėse, krūmynuose ir proskynose. Šio augalo lapus galima virti ir valgyti kaip žalumynus. Sakoma, kad vietiniai Šiaurės Amerikos gyventojai džiovintus lapus naudojo vietoj tabako ir galvos skausmo gydymui.

#50
Didžioji astrancija

Astrantia major ‘Claret’

Salierinių (Apiaceae) šeimos augalas, priklausantis astrancijos (Astrantia) genčiai. Rūšis paplitusi Europoje ir vakarų Azijoje. Auga lapuočių miškų aikštelėse, pamiškėse, prie upelių, pievose, kalnų šlaituose. Kai kur Lietuvoje didžioji astrancija auga natūraliai, bet dėl retumo yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Būtina jos apsaugos priemonė – augavietėse esantys pavėsiai. Todėl didžiosios astrancijos augavietėse neleistini kirtimai ir melioravimo darbai.

Didžiosios astrancijos šaknys naudojamos medicinoje.

Veislė „Claret“ auginama Didžiojoje Britanijoje nuo XVI amžiaus. Vienas įdomus dalykas apie šią astranciją – ji visiškai neturi kvapo.

#51
Kiškio ašarėlės

Briza media

Miglinių (Poaceae) šeimos daugiametis žolinis augalas. Auga pievose, ganyklose, šlaituose, pamiškėse. Lietuvoje yra savaime paplitęs.

Kiškio ašarėlės – geros pašarinės vertės žolė, kurią ypač mėgsta avys.

Kiškio ašarėlių arbata ne tik puikiai malšina troškulį, bet liaudies medicinoje vartojama kaip vaistažolė, geriama nuo baimės, nerimo, išgąsčio, geresniam vaikų miegui užtikrinti.

#52
Didžiažiedė rusmenė

Digitalis grandiflora

Gyslotinių (Plantaginaceae) šeimos, rusmenių (Digitalis) genties augalas. Rusmenių gentis jungia apie 20 rūšių. Tai dvimečiai arba daugiamečiai augalai, aptinkami savaime augantys Europoje, Šiaurės Afrikoje, Vakarų ir Centrinėje Azijoje. Genties pavadinimas Digitalis yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio digitus, reiškiančio „pirštas“, nes žiedai išties primena antpirščius. Tokiais nusvirusiais „antpirščiais“ nusagstyta vienašalė kekė liepos mėnesį pakyla virš žemės 50-100 cm. Tada jau būna prasiskleidę dauguma žiedų. Vėliau žydi vis arčiau viršūnės esantys žiedai, o apatiniuose, vainikėliui nukritus, noksta vaisiai – dėžutės. Kai sėklos sunoksta – rugpjūčio, rugsėjo mėnesiais – dėžutė atsidaro, ir vėjas išnešioja lengvas sėklytes. Sėklos gali metų metus ramiai gulėti tankaus ir pavėsingo miško paklotėje, tačiau jos bus vienos pirmųjų rūšių, kurios kolonizuos erdvę, jei tik ji dėl išvirtusių ar iškirstų medžių bus apšviesta saulės.

Skirtingose šalyse rusmenės vadinamos fėjų, lapių pirštinėmis, raganų varpeliais. Tai – labai vertingas vaistinis augalas. Iš jo gaunami svarbūs preparatai širdies ligoms gydyti. Lapuose yra širdį veikiančių glikozidų, saponinų, flavonoidų ir kitų medžiagų. Nors iš augalo išgaunamas digitalinas, naudojamas kraujagyslių ligų vaistuose, visų rūšių rusmenės yra nuodingos, jų jokiu būdu negalima valgyti, o turintiems jautrią odą augalo net nepatartina liesti be pirštinių.

#53
Paprastoji rusmenė

Digitalis Purpurea

Nuodinga žydinčių augalų rūšis, kilusi iš vidutinio klimato Europos šalių ir paplitusi visoje Europoje ir Azijoje. Paprastoji rusmenė – dvimetis arba trumpaamžis žolinis daugiametis augalas, dažnai naudojamas sodo dizaine, galima įsigyti įvairių jo veislių. Paprastoji rusmenė auga rūgščiame dirvožemyje, nuo dalinės saulės šviesos iki gilaus pavėsio, įvairiose buveinėse, įskaitant atvirus miškus, miškų proskynas, pelkių ir viržių pakraščius, jūros uolas, uolėtus kalnų šlaitus. Dažnai randama vietose, kur buvo pažeista žemė, pavyzdžiui, neseniai iškirstas miškas arba išdeginta augmenija.

Paprastoji rusmenė turi širdį veikiančių glikozidų, todėl iš augalo gaminami vaistai širdies-kraujagyslių sistemos ligoms gydyti.

#54
Vienapiestė gudobelė

Crataegus monogyna

Erškėtinių (Rosaceae) šeimos gudobelės (Crataegus) genties krūmas, paplitęs Europoje, Šiaurės Vakarų Afrikoje ir Vakarų Azijoje. Lietuvoje vienapiestė gudobelė auga miškų pakraščiuose, šlaituose, labiau paplitusi ten, kur sunkus kalkingas dirvožemis. 

Manoma, kad pati seniausia vienapiestė gudobelė auga Prancūzijoje, šalia Saint Marc su la Futaie bažnyčios. Medis yra 9 m aukščio ir 2,65 m skersmens ir manoma, kad čia auga nuo III a.. Deja, tokių teiginių neįmanoma patikrinti.

#55
Paprastoji rūgtis

Persicaria bistorta ‘Superba’

Arba paprastoji gyvatžolė. Rūgtinių (Polygonaceae) šeimos augalas, paplitęs šalto klimato zonose, tokiose kaip Šiaurės Amerika, Šiaurės Azija ir Centrinė Europa.

Augalo sudėtyje yra krakmolo, oksalo rūgšties, galo rūgšties, vitamino C, tanino ir cukrų. Valgomosios dalys yra lapai, kurie renkami pavasarį, ir šakniastiebiai, kurie paprastai kasami rudenį.

Karališkoji sodininkystės draugija jai skyrė savo prestižinį apdovanojimą už nuopelnus sodui.

#56
Melsvoji melvėnė

Molinia caerulea

Miglinių (Poaceae) šeimos augalų rūšis, paplitusi šiaurinėje Europos ir Azijos dalyje, natūraliai auganti Lietuvoje.

Melvenės yra labai nereiklūs, šalčiui atsparūs augalai. Joms tinka ir saulėtos, ir pavėsingos vietos, puikiai auga užliejamose pievose, vandens telkinių pakrantėse. Skirtingai nuo daugelio varpinių augalų, melvenės gerai auga ir durpinguose dirvožemiuose. Dėl šios savo savybės kai kuriose Beniliukso šalyse jos paskelbtos invazinėmis, nes pradėjo kelti pavojų viržynų išlikimui. Melvenės – gana ilgaamžiai augalai, vienoje vietoje galintys augti 10 ir daugiau metų. 

„Moorhexe“ veislė išsiskiria kompaktiniu keru ir stačiais, rusvais, tvirtais žiedynais.

„Heidebraut“ – ryškia geltona spalva rudenį. Keras – siauro piltuvo formos, stiebai tiesūs, aukštis apie 90 cm.

#57
Hakonė ‘Green hills‘

Hakonė ‘Green hills‘

Informacija bus pateikta netrukus                       

#58
Didžioji astrancija ‘Venice‘

Astrantia major ‘Venice‘

Informacija bus pateikta netrukus  

#59
Didžioji astrancija ‘Roma‘

Astrantia major ‘Roma‘

Informacija bus pateikta netrukus  

#60
Aitrusis šilokas

Sedum acre

Informacija bus pateikta netrukus  

#61
Paprastasis apynys ‘Nordbrau’

Humulus lupulus ‘Nordbrau‘

Informacija bus pateikta netrukus  

#62
Kininis citrinvytis

Schisandra chinensis

Informacija bus pateikta netrukus  

#63
Japoninė plukė ‘Serenade‘

Anemone x hybrida ‘Serenade‘

Informacija bus pateikta netrukus  

#64
Bandrenis ‘Blue globe‘

Echinops bannaticus ‘Blue globe‘

Informacija bus pateikta netrukus  

Lankymas Aplankykite
Laukiam Jūsų nuo gegužės 18 d.

Naujienlaiškis

Kaunas 2022
Informuojame, kad siekiant užtikrinti geriausią patirtį lankantis www.nemuno7.lt svetainėje yra naudojami slapukai. Jeigu nepageidaujate naudotis atitinkamų slapukų funkcijomis, tuomet paspauskite "Uždaryti". Slapukų politika (1.8.2)
×