MeniuAugalai pionieriaiParodos ir renginiaiLankytojams

Takūs kūnai. Parodų erdvė 2022-aisiais

2022-05-24 - 2022-10-30 | Atnaujinta: 2022-05-24

Audiogidas

Parodinė programa 2022 m. gegužė – spalis

Kuratorius Valentinas Klimašauskas

Tai buvo dienos, kai mes visi buvome jūroje. Atrodo, lyg būtų vakar. Rūšis, lytis, rasė, tauta, klasė – tada tai nieko nereiškė. Jokių tėvų, jokių vaikų. Jokios ateities, jokios praeities. Mes buvome savimi, neatskiriamų seserų pynės. Šiltos ir drėgnos, išdidžiai neišrankios, nevengiančios atsitiktinių santykių. 

Mūsų jūrinė žuviška praeitis, išropojusi ant kranto dar silpnomis ką tik išaugusiomis kojomis, savyje išsaugojo savo jūrinę aplinką. Ši jūrinė aplinka mus vedė į ateitis, ji mumis naudojosi kaip skysčių maišais net ir tada, kai išmokome vaikščioti ant dviejų kojų. Šiame pasakojime svarbi maišo, krepšio istorija. Anot rašytojos Ursulos LeGuin, krepšys, o ne užaštrintas ginklas buvo pirmas civilizacijos įrankis, nes jis mums leido kaupti daiktus, kurti su jais santykius. Pratęsdama šį svarbų pastebėjimą apie civilizacijos šaknis, latvių kilmės kanadiečių hidrofeministė Astrida Neimanis siūlo į mūsų kūnus žiūrėti kaip į vandens maišus, kurie, kaip vandenynas, kaip įvairių organų ir medžiagų kaupykla, istoriškai sudarė sąlygas ir galimybes naujoms bendradarbiavimo ar ateičių formoms. Anot Neimanis, mūsų kūnai ne tik turėjo būti vandeninga nėštumo aplinka saviems palikuonims – jie tapo ir svetinga skysta terpe, kurioje nuolat ar laikinai kartu galėjo sugyventi skirtingos rūšys. Šie vandens pilni krepšiai buvo mūsų pirmasis įkūnytos, socialinės bendrybės įrankis.

Panašiai norime įsivaizduoti ir šią „Nemuno7“ parodų erdvę – kaip tą Ursulos LeGuin minimą krepšį, Astridos Neimanis naudojamą kūnų kaip vandens krepšių, kuriuose tūno koncentruoti, išversti vandenynai, analogiją. Kaip tėkmių kaupyklą, kuri gimdo naujus ryšius tarp objektų ir kuri galbūt padės mums įsivaizduoti bei kurti naujas ateitis. 

Laikas pasikalbėti ir apie dabartį. Ekologinių ir  kitokių krizių kupina šiandiena mums žada dar nerimastingesnes ateitis. Dabarties pasaulyje tampa vis sunkiau įvardinti ir suprasti tokius nevienareikšmius terminus ir fenomenus kaip ekosistema, klimato pokyčiai, skirtingos ekologijos sampratos, nauji medžiagiškumai ar šiuolaikybė. Atitinkamai, „Nemuno 7“ projekto lokacija bei vietos specifiškumas neišvengiamai sieja parodinę programą su tokiais su ekomąstymu siejamais terminais kaip vanduo ir takumas, tėkmė, srovės, upinė migracija ir transportas, hidroekologija, hidrofeminizmas, upės baseinai ir bendruomenės, tvarumas, anglies dvideginio pėdsakas (angl. carbon footprint), postantropocentrizmas, bioetika, naujasis materializmas, etnofuturizmas ir daugeliu kitų. 

Pirmose šio teksto pastraipose galima atrasti tiesiogines ir netiesiogines nuorodas į 58-ojoje Venecijos meno bienalėje (2019 m.) Auksinį liūtą už geriausią nacionalinį paviljoną laimėjusių lietuvių menininkių operos aprašymą, likvidžios modernybės teoretiką Zygmuntą Baumaną, poetą Ralfą Waldo Emersoną, technofeministę ir rašytoją Sadie Plant ar jau minėtą Astridą Neimanis. Ši savo tekstuose teigia, kad dėl jūrinės kilmės mūsų organizmų vidus yra tartum išvirkščias vandenynas, todėl mes dažniau turėtume galvoti apie solidarumą tarp mūsų vandens kupinų kūnų ir vandeningų tapatybių. Šiandieną mes stebime rūgštėjančius vandenynus, mirštančius koralinius rifus, besaikę žvejybą, eutrafikaciją patiriančią vieną toksiškiausių pasaulyje Baltijos jūrą ar kitus teršiamus vandens šaltinius, už kuriuos turėtume būti gerokai labiau atsakingi. 

Tekėdamas per įvairius materialumus, mūsų kūnus, žmones ir nežmones, vanduo mus jungia, yra mūsų komunikacijos ir cirkuliacijos pagrindas platesnėje sociopolitinėje ekosistemoje. Atitinkamai yra kuriama ir ši parodinė programa. Joje dalyvaujantys menininkai savo kūriniuose prisiliečia prie įvairiausių ekologijos sampratų bei bendradarbiavimo ar veiksmo formų. Vėliau, asociatyviai ar tiesiogiai, jas dar kitaip praplečia, papildo ir komentuoja kiti. Menininkai ir jų kūriniai turi savo individualias dalyvavimo ar priklausymo skirtingoms meno ar kitokioms ekosistemoms istorijas. Tačiau mūsų rekomendacija būtų pabandyti šį penkių tęstinių parodų ciklą suvokti per jų visumą, per jų tarpusavio santykių kūrimą su kitais kūriniais ir žiūrovais viso ciklo rate. Kitaip tariant, linkime dažniau sugrįžti ir tapti šio parodų ciklo ekosistemos jungiamaja bei grįžtamaja dalimis.  

Chronologine tvarka, 2022 m. savo kūrinius rodys šie menininkai: Tomas Daukša, Goda Palekaitė ir Adrijana Gvozdenović, Gailė Cijūnaitytė, Anastasia Sosunova, Aistė Ambrazevičiūtė, Henrikas Gulbinas, Ieva Kotryna Ski, Robertas Narkus ir Autarkia, Kamilė Krasauskaitė, Mindaugas Gapševičius bei kiti.

Lankymas Aplankykite
Uždaryta iki 2024 gegužės mėn.

Naujienlaiškis

Kaunas 2022
Informuojame, kad siekiant užtikrinti geriausią patirtį lankantis www.nemuno7.lt svetainėje yra naudojami slapukai. Jeigu nepageidaujate naudotis atitinkamų slapukų funkcijomis, tuomet paspauskite "Uždaryti". Slapukų politika (1.8.2)
×